BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Meilės žodžiai . :))

2011-10-15 parašė 1995kelias

Daug kartu Tu mylėsi, Patiks Tau akys, lūpos, šypsena. Bet vieną kartą patikėsi, Kad jų tiek daug, o Meilė tik viena.

Meilė žino, meilė daro, Meilė į kapus nuvaro… O kapuose negerai, visi guli atskirai…

Kai aš arti ir Tu arti, Mus sieja vien jausmai tikri.

Aš mylėjau Tave Tau nežinant. Tau nežinant, Tave aš myliu. Mano meilė plati kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas lauko gėlių.

Kas jaučia meilę, O kas ne. Priprask, pasaulyje jau taip yra, Kad žmogų nugali aistra. Bet jei jo meilė amžina, Nenugalės jo niekas niekada!!!

Obuoliuką Aš kremtu, Ir galvoju kur gi Tu, Jeigu būtum kartu, Gautum pusę ir Tu.

Meilės ieškok širdimi, O ne akimis, Nes akys ieško grožio, O širdis – širdies.

Nedaug apie meilę kalbėjau, Niekuomet nerašiau Tau eilių, Argi būtina gimti poetu, Kad galėčiau ištarti „myliu“?

Nereikia krintančių žvaigždžių, Nereikia nei švelnių raudonų rožių… Tereikia Tavo nuostabių akių, Ir Tavo meilės žodžių

Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido, Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis, Prisimink, kad kažkur pasauly Yra dėl Tavęs plakanti širdis…

Ar žinai, Kodėl šypsosi saulė, Ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly mes atradom pačius šilčiausius jausmus…

Daug buvo tų, Kuriuos mylėt galėjau, Bet neišdegė širdies aistra. Ir dar kartą pastebėjau, Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.

Nors ir laimė lindės pasislėpus giliai, Laikas sustos, ištirps ledai, Bet aš mylėsiu Tave, Mylėsiu amžinai…

Tyloje aš girdžiu Tavo balsą, O balse aš girdžiu Tavo tyla, Šitaip sielos dvi šoka valsą, Šitaip širdys dvi prabyla.

Myliu Tave, Kaip vaikas myli mamą, Kaip slieką myli alkana žuvis, Kaip balta duona myli “Rama”, Taip aš myliu tavas akis.

T aš noriu parašyti, A pridėti dar galiu, V širdelė geidžia pasakyti, E, atspėk ką aš MYLIU.

Melsva žibutė prasiskleis, Manęs pamiršti Tau neleis, O tarp pavasario žiedų, Mes būsim visada kartu.

Kai pirmą kartą Tave pamačiau, Bijojau apkabint… Kai apkabinau – bijojau pabučiuot… Kai pabučiavau – išsigandau… Kad negaliu sustot…

Jei iš audros atimsi žaibą, O žmogui meilę iš širdies, Nieko gražaus neliks pasauly, Neliks pasaulyje ugnies…

Meilė neklausia Tavo vardo, Ir kiek metų nesvarbu… Sustoja ji ties Tavo langu, Ir tyliai sako “Ateinu”…

Nemylėk, kas auksu žiba, kas meilę perka pinigais. Mylėk, kas turi tyrą širdį, ir Tave myli ne juokais…

Mes ėjom ten, kur vedė mus likimas… Tave aš pamilau, tik vieną iš visų… O ką žada ateitis, to nieks dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom – aš ir Tu?

Rodyk draugams

Bijai lėktuvų? Viešųjų pasirodymų? Aukščio? Dar ko nors?

2011-10-15 parašė 1995kelias

Nesame vieniši dėl savo baimių ir būtent tai verčia žmones gana atlaidžiai žiūrėti į jas. Kai kurie stengiasi paaiškinti jas ir jų atsikratyti, tačiau daugeliui tas paprastai nepavyksta. Tavo dėmesiui pateikiame dešimties populiariausių fobijų sąrašą.

1. Skrydžių baimė

Statistika teigia, kad skrydžiai lėktuvais yra pats saugiausias kelionės būdas, tačiau nepaisant to ši fobija yra pirmoje vietoje. Galbūt tie reti atvejai, kuomet lėktuvai sudužta ir žūsta žmonės, yra taip plačiai aptarinėjami, kad išpučia skrydžių pavojaus burbulą ir sukelia žmonių sąmonėje aviafobiją. To paties automobilio vairavimo metu susidaro geresnio situacijos kontroliavimo įspūdis nei buvimas lėktuvo salone. Būtent todėl automobilio vairavimo baimė yra žymiai mažiau paplitusi, nors statistiškai tikimybė patekti į avariją keliaujant į oro uostą yra žymiai didesnė. Nors šiuo atveju nereikia atmesti uždarų patalpų baimės (klaustrofobijos) ir aukščio baimės (akrofobijos).

Jeigu esi privestas skraidyti lėktuvais, tačiau jautiesi nejaukiai skrydžio metu, pasistenk abstrahuotis nuo minčių apie savo baimę. Pabendrauk su kaimynu, paskaityk knygą, paklausyk muzikos, pažiūrėk filmą arba užkąsk ko nors. Kraštutiniu atveju galima ir išgerti.

2. Viešųjų pasirodymų baimė

Ši fobija yra lengvai suprantama. Tai, ko gero, yra didžiausia visos žmonijos fobija. Net tie žmonės, kurie nuolat yra matomi, nervinasi prieš auditoriją, nepriklausomai nuo to, ar tai dėstytojas, ar politikas. Baimės esmė tame, kad visi žiūri į Tave ir klausosi to, ką būtent Tu sakai. Bijome pasakyti kvailystę ir blogai pasirodyti. Norintys išsigydyti nuo šios fobijos turi daugiau bendrauti ir būti didesnių žmonių susibūrimų vietose. Tačiau kartais reikalinga patyrusio tokiuose reikaluose ir nemenką viešųjų pasirodymų patirtį turinčio žmogaus pagalba. Visiems šios fobijos „savininkams“ patariame pažiūrėti „Oskaro“ premijos laureatą, filmą „The King’s Speech“ (liet. „Karaliaus kalba“).

3. Aukščio baimė

Aukščio baimė yra viena labiausiai paplitusių fobijų, kurios metu bijoma šuolių ir kritimų. Ją paveldėjome iš primatų – atsistoję ant dviejų kojų jie pradėjo leistis į slėnius, o tam reikėjo apsauginio mechanizmo, kad nenukristų nuo uolų. Taip pat akrofobija gali atsirasti žmonėms, turintiems sutrikusią koordinaciją arba vidinės ausies (ji kontroliuoja pusiausvyrą) funkciją. Akrofobijos pakankamai paprasta išvengti. Tam tereikia vengti aukštų paviršių, o kraštutiniu atveju fokusuoti žvilgsnį ties artimais objektais ir negalvoti apie aukštį.

4. Tamsos baimė

Šios baimės šaknys slypi vaikystėje, tačiau dažnai išlieka ir pas suaugusiuosius. Niktofobija yra viena keisčiausių baimių, su kuriomis galima susidurti, ypač jeigu esi suaugęs žmogus. Įveikti ją įmanoma tik suvokus jos priežastį, t. y. atsakius sau į klausimą: „Kas būtent tamsoje mane gąsdina?“

5. Intymumo baimė

Intimofobijos priežastys – atvirumo ir pasitikėjimo baimė. Čia pat prisideda baimės būti atstumtam, įsipareigoti kam nors ir nesėkmingai vesti. Ne ką mažesnę reikšmę turi neišvengiamų permainų baimė, o tai ypač gąsdino žmones visais laikais. Kaip ir visos kitos fobijos, intimofobija pastebimai apriboja mūsų bendravimą. Kovoti su ja įmanoma tik pasitelkus į pagalbą žmogų, kuris Tau iš tikrųjų nėra abejingas.

6. Mirties baimė

Tanatofobija rimtai veikia milijonų žmonių visame pasaulyje savijautą. Tai nėra tik mirties baimė, tai numirėlių ir visų kitų su mirtimi susijusių dalykų baimė. Įveikti ją galima tik suvokus, kad gyvenimas yra begalinis ciklas, o mirtis yra neišvengiama jo sudedamoji dalis (kaip dvi medalio pusės). Be to, nepamiršk, kad visuomet bus žmonių, kurie nepamirš apie Tave.

7. Nepasisekimo baimė

Dar viena įprasta ir lengvai paaiškinama baimė – atichifobija, arba, kitaip tariant, nepasisekimo baimė. Ji būdinga net sėkmingiems žmonėms ir gali suprovokuoti kitas baimes – permainų, atsisakymų ir to, ką žmonės gali apie Tave pagalvoti. Įveikti visą šį fobijų kompleksą įmanoma tik pradėjus aktyviai veikti ir nustojus galvoti apie tai, kas bus, jei pasielgsi vienaip ar kitaip.

8. Atsisakymų baimė

Daugeliui atsisakymų baimė, arba monofobija, yra viena stipriausių ir sunkiausiai įveikiamų. Visi norime būti mylimi ir reikalingi, tačiau baimė būti atstumtam kartais verčia mus užsidaryti savyje. Pasitikėk savimi ir susitaikyk su mintimi, kad surasti antrąją pusę nėra taip paprasta.

9. Vorų baimė

Arachnofobija yra viena labiausiai paplitusių fobijų, kuri nereikalauja išsamaus paaiškinimo. Psichologai tvirtina, kad vorų baimė tampa patologinė, kai žmogus bijo nusileisti į rūsį, užeiti į garažą arba pasėdėti pavėsinėje sode, nes jie jo ten neva laukia. Atsikratyti jos įmanoma tik praleidus ilgą laiką šalyje, kur ypač dažnai randama pačių įvairiausių dydžių ir rūšių vorų. Tačiau prieš tai reikia nusiteikti kovai su šia fobija, kurią daugelis laiko erzinančia ir kvaila.

10. Įsipareigojimų baimė

Ir uždaro baimių sąrašą vadinamoji „vyriška“ baimė – įsipareigojimų arba atsakomybės baimė. Periodiškai ji būtinai pasireiškia tam tikrame gyvenimo etape ir visai nereiškia, kad nuolat kentėsi nuo jos. Šios baimės priežastys – nenoras suaugti ir imtis atsakomybės, arba nesugebėjimas tvarkytis su ja. Norint atsikratyti šios fobijos reikia tiesiog pabandyti kažką pakeisti savo gyvenime pasitelkus į pagalbą labai artimą žmogų.

Rodyk draugams

Ežere pražydusi mirties gėlelė

2011-10-15 parašė 1995kelias

Ar neatsimeni to skendimo jausmo? To vaizdo kai aplinkui vien tamsa, o pažvelgus į viršų matosi šviesa, bet tu neturi jėgų, kad galėtum ją pasiekti…

Tu tik grimzdi į tamsią bedugnę prarają.

Ar negirdi kaip tavo širdis reikalaudama oro pašėlusiai daužosi? As girdžiu, nors ir neesu šalia…

Ar nematai šalia savęs rankos? Aš matau, nes pati ją tiesiu.. Paimk ją ir kilkim aukštyn kartu…

Tu pamatai ją, įsikimbi į ją iš visų jėgų ir jau plauki į viršų, į šviesą. Tau atsiranda lyg antras kvėpavimas, bet tu buvai per giliai panirusi… Tavo kojos jau spėjo įsipainioti į tamsias, slidžias žoles, kurios be kovos tavęs nepaleis. Tu bandai ištrūkti iš jų dygliuotų lapų. Bet tau nesiseka…

Tau vis labiau trūksta oro… Tavo širdis jau daužosi kaip pašėlusi, nes jai su kiekviena sekunde vis labiau trūksta oro… Tavo plaučiai susitraukia…

Prieš save tu išvysti gėlėtą pievą, kurioje su geriausiu draugu bėgiodavot gaudydami drugelius… Pamatai jį atbėgantį su šypseną veide, nes pagavo tau patį gražiausią drugelį. Tu tiesi į jį ranką, prašai pagalbos, o jis tik su šypsena žiūri į tave ir rodo koks gražus drugelis. Vėliau jo šypsena dingsta, jis kažkur nubėga… Tu dar bandai jį kviesti balsu. Tai taip realiai atrodo ir tu įkvėpi.. Tu manai, kad tai gėlių aromatas? Tu klysti… tai juodas vanduo, kuris pasklinda po tave lyg virusas…

Tu paskendai savo pyktyje, savo neapykantoje.

Tu dar bandei išsigelbėti, prisimindama geras akimirkas, bet jos išskrido, o tu paskendai…

Neliūdėk, nes ežero dugne pražydo dar viena mirties gėlelė.

Rodyk draugams

Pražūtinga meilė…

2011-10-15 parašė 1995kelias

ĮSIMYLI SUSIŽAVI RANDI SAVO SIELOS ŽMOGŲ….ir kas iš to? nieko viskas baigta visas bendravimas baigiasi taške atstumas…Ir skaudu..Labai skaudu kas negali apkabinti prisiglausti ar paguosti…Negali pajausti…O kokia meilė per atstumą? vaikiška netikra neįpareigojanti>? įsipareigoti galiu…Mane nežmoniškai siutina..Aš arba gaunu viską arba nieko arba eisi iki galo arba paliksiu likimo rankose taip viską .gal tai ir pasidavimas bet geriau nei nieko..geriau nei tuštuma  … Geriau nei nesibaigiantis kelias…Kelias į niekur…

Rodyk draugams

Nepasakyti žodžiai …..

2011-10-15 parašė 1995kelias

Kas apsakys, kiek reikia turėti dvasinės stiprybės atsisveikinant su artimu ir mylimu žmogumi. Širdį plėšo gėla ir skausmas. Tik tada, po išsiskyrimo ribos, kankinamai pajunti, kiek daug žodžių liko nepasakyta. Ypač gerų, kurių gyviesiems sakyti mes esame tokie šykštūs. Juk tiek daug dar norėjau paklausti, pasitarti, atleisti ir paprašyti atleidimo.
Vėl ir vėl galvoju: kodėl mes neišsikalbam, kodėl pačius širdingiausius pokalbius vis atidėliojam? Aplaidu, gėdinga, galvojam, kad dar suspėsim? Nespėjau… Nuraminti liūdinčiuosius ir nusiraminti būna labai sunku. Tą sugeba padaryti tik visagalis laikas.
Kartą giminaitės paklausiau, kaip ji sugeba taip tvirtai laikytis, nors palaidojo tėvus ir brolius. Atsakė, kad juos jaučia, jai atrodo, kad artimieji vis dar gyvi. Nors pritarė, kad žmogų reikia gerbti gyvą, dovanoti gėlių, užjausti. Pavėluota pagarba, užuojauta išėjusiesiems, matyt, nebeturi reikšmės..

Rodyk draugams

Nepasakyti žodžiai.

2011-10-15 parašė 1995kelias
Jis:- Labas! - ištarė pribėgęs.
Ji:- O! Labas, nesitikėjau Tavęs sutikti.
Jis: -Seniai matyta. (Pasiilgau Tavęs.)
Ji:- Tu taip pat. Kur eini? (Kaip gera Tave matyti..)
Jis: -Namo. Kaip gyveni? (Ar prisimeni dar vis mane, kaip aš Tave?)
Ji:- Puikiai. Kaip tu? (Gyvenčiau puikiai, jei šitaip netrūktų Tavęs..)
Jis- Aš irgi. (Tik man žiauriai trūksta Tavęs.)
Ji:- Kaip reikalai meilėje? (Girdėjau Tu su ja labai laimingas, kažkas sakė, kad ji labai graži.)
Jis:- Irgi puikiai, mes laimingi, būna pykčių, bet aš ją myliu. (Meluoju, iš mūsų santykių nieko gero, nes man reikia Tavęs..)
Ji:- Kaip džiaugiuosi dėl Tavęs! (O Dieve, kaip man nepravirkti, praradau Tave, nors niekada ir neturėjau..)
Jis:- Kaip Tau meilėje? (Atrodai tokia laiminga.)
Ji:- Šiaip viskas gerai, mes laimingi. (O, kad žinotum, jog mes tik draugai, nes niekaip negaliu pamiršti Tavęs.)
Jis:- Smagu. Darosi šalta. (Tik nepagalvok, kad jau noriu eiti, tik noriu Tave apkabinti ir stovėti cia amžinai.)
Ji:- Tikrai. (Turbūt jau nori eiti, o aš galėčiau čia, su Tavim, prastovėti, kad ir visą naktį.)
Jis:- Na ką, jau eisiu. (Maldauju, pasakyk ką nors, neleisk man išeiti. AŠ TAVE MYLIU!)
Ji:- Gerai, iki. Sėkmės. (Prašau, neleisk viskam taip pasibaigti. JUK AŠ TAVE MYLIU!)
Jis:- Sudie..

Rodyk draugams

Paskutinis Bučinys …

2011-10-15 parašė 1995kelias

Vieną kartą vaikinas ir jo mergina važiavo motociklu apie 200 km/h. Mergina: Sulėtink, aš bijau. Vaikinas: Nebijok, tai smagus žaidimas. Mergina: Prašau, padarysiu viską ,kad tik sulėtintum. Vaikinas: Gerai, apkabink mane labai stipriai. Mergina: Gerai ,gerai tik sulėtink greitį. (Mergina jį apkabino) Vaikinas: Ar galėtum nuimti mano šalmą, nes jis man trukdo, ir užsidėti sau. (Mergina nuėmė šalmą ir užsidėjo sau) Vaikinas: O dabar pabučiuok mane, ir pasakyk, kad myli. Mergina: Myliu tave. (Mergina jį pabučiavo) Kitą dieną laikrašty: Vakarykščiam dviejų jaunuolių įvyky, kuris įvyko mieste žuvo vienas asmuo. Pasirodė, jog motociklo vairuotojas kelionės vidury sužinojo, jog jo stabdžiai neveikia, tad davė savo merginai savo šalmą ir paprašė jos pasakyti, kad jinai jį myli ir pajausti paskutinį mylimosios bučinį, kuriai atidavė savo gyvenimą…

Rodyk draugams

Labai liūdna istorija apie TIKRĄ MEILĘ

2011-10-14 parašė 1995kelias

Buvo išleistuviu vakaras.Saleje triukšmas, visi linksminosi, šoko poros.Aš stovejau ir galvojau:”O vis del to, sunku palikti mokykla…
“Staiga pamačiau mergina….Ji stovejo nugara i mane,bet aš mačiau kaip virpa jos pečiai…Man pasirode, kad ji verkia ir aš neapsirikau…Paliečiau jos peti.Ji atsisuko ir aš pamačiau jos giliai melynas akis, pasruvusias ašaromis…Ja pažinau.Tai buvo mergina iš kitos klases,taip pat abiturente.Tačiau nieko apie ja nežinojau, išskyrus tai, kad ji draugauja su vaikinu, vardu Viktoras….Aš stovejau ir nežinojau kaip nuraminti ja….Norejau sužinoti jos verkimo priežasti, bet klausti buvo nepatogu…Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais bateliais.Turbut mano tylejimas jai igriso. Ji pažiurejo i mane ir nusisuko.Bet toki skausma pamačiau jos akyse,kad nesusivaldžiau ir dar karta palie tes jos peti paklausiau:”Ko tu verki?Juk šiandien tokia švente! Tave kas nors nuskriaude?”Ir tada ji puole prie manes ir giliai pravirko…Aš pagalvojau, kad taip verkia tik labai daug iškentejes žmogus…”Gal galiu tau kuo nors padeti?”-paklausiau. Iš jos akiu vis dar tekejo ašaros…Paskui ji pakele galva:”Gerai ,aš tau viska papasakosiu,tik ar tu noresi manes klausytis? Juk dviem žodžiais visko neišaiškinsi…”Aš palinksejau galva ir mes atsisedome….

“Mano vardas Erika.”-ištare ji.”Kai man buvo 15 metu, mes atvažiavome i šita miesta.Ir aš čia visiškai neturejau draugu,vaikščiojau viena ištisomis dienomis.Karta aš sedejau ant suoliuko ir skaičiau knyga.Kažkas sutrenke i peti. Aš pakeliau akis.šalia stovejo berniukas,rankoje jis laike šaudyne.Man jis pasirode piktas ir negeras,todel nekreipiau demesio ir skaičiau toliau…”O tu graži…ir akys tavo gražios!”-ištare jis.”O kas daugiau?”-paklausiau aš.”Na gerai,dabar susipažinkim!”-šuktelejo jis.Jis tiese man ranka,aš atistojau ir nuejau.”Na nepyk!Atleisk,negalvojau,kad tu taip greit isižeisi!”-jis dar kažka sake, bet aš jau negirdejau. Sekančia diena aš išvažiavau pas senele ir grižau namo tik prieš Rugsejo pirmaja.Einu i mokykla ir girdžiu šaukia “Erika”.Pagalvojau, kad pasigirdo,nes pažistamu čia neturejau.Kažkas stvere mane už rankos .Atsisukau.Tai buvo jis…Vaikinas, prieš kelis menesius šoves i mane iš šaudynes,noredamas susipažinti…”Sveika,aš taves visur ieškojau…”-tare.”Kodel? “-paklausiau aš.”Pažinčiai,argi pamiršai?Mano vardas Viktoras…”Aš norejau pasakyti, kad pykstu, bet ištiesiau jam ranka… Taip ir prasidejo musu draugyste.Kartu eidavome i mokykla, kartu gryždavome namo.Jis buvo geras, paprastas draugas.Taip mes draugavome tris metus.Pernai baigem 10-ta klase.Susitarem eiti i 11-ta ir veliau i instituta,jeigu ne… Na bendrai viskas iš eiles…Artinosi Naujieji…Aš pradejau jausti jam daugiau nei draugiškuma.Net emiau pavydeti,bet be reikalo…Jis buvo ištikimas musu draugystei…”žinai ka, sutikim Naujus Metus dviese, pas mane”-pasiule jis.”Erika, aš noriu pasakyti tau kai ka svarbaus ir padarysiu tai lygiai 12-ta valanda…” Naujuosius sutikome dviese su Viktoru.Mano manymu neteisus tie,kurie sako, kad kompanijoj smagiau.Mes buvome dviese, bet man buvo labai gera,laikas ejo greitai.Laikrodžio rodykles artejo prie dvylikos…Jis apkabino mane ir tare”Tau tik 17-ka, man 18-ka, bet aš Erika, aš MYLIU TAVE labai labai…”O aš stovejau ir nežinojau ka sakyti…”Kas atsitiko, mažute?”-paklause jis.”Nieko, Viktorai, nieko, tu dabar lauki, kad aš pasakyčiau ta pati, tačiau aš pasakysiu tiesa.Tu man patinki,Viktorai,o kas ta MEILE aš nežinau…Ar tu nors karta girdejai apie tikraja MEILE?”-paklausiau aš.”Man tevas pasakojo .Anksčiau, ten kur mes gyvenome, buvo didelis ežeras, o ten buvo isikurusios dvi gulbes…” “Tu man norejai pasakyti apie MEILE, o pasakoji apie gulbes!”-pertraukiau ji ir nusijuokiau.”Tai visai nejuokinga, tai net liudna. Paklausyk ir suprasi… Tas gulbes saugojo, prižiurejo geri žmones.Viena diena kažkas pašove gulbina ir jis mire.Likusi viena, gulbe ilgai buvo toje vietoje kur žuvo gulbinas.Paskui pakilo i dangu, padare mirties kilpa ir suglaudusi sparnus krito ant žemes.Skaudžiai suklyko žmones mate ta vaizda, negalejo sulaikyti ašaru… Kaip manai ar tai buvo tikroji MEILE?”-paklause Viktoras.”Atleisk Viktorai, aš supratau, bet i ši klausima atsakysiu veliau…” “Tu nežusi?”-paklausiau ir prisiglaudžiau prie jo širdies.Ta vakara aš buvau pati laimingiausia.Po Naujuju musu draugyste dar labiau sutvirtejo.Tik deja ji truko neilgai… Mes su Viktoru buvom vieno draugo vardadienyje ir grižome velai.Prie duru stovint jis staiga paklause: Erika,galima aš tave pabučiuosiu?”Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo… Sekančia diena jo nebuvo mokykloje.Aš pradejau nerimauti.Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakes neateitu i mokykla.Nekantriai laukiau kol pasibaigs pamokos ir griždama namo galesiu užeiti pas Viktora.Duris atidare mama.Pamačiusi mane ji pasuko akis i šali.”Kas nors Viktorui?!”-sušukau aš.”Nieko, Erika, nieko, gal viskas praeis. Jis ligonineje…” “KA?!!”-suklykiau aš.\ “Vakar ji rado gatveje.Pas ji penkios durtines žaizdos…”-sušnabždejo mama.”Už ka ji taip?!Ne!Ne!Ne!Tai netiesa!”-šaukiau aš. Nepastebejau kaip atsiradau namuose.Kritau i lova ir gulejau beveik be samones.Išgirdau duru skambuti ir mamos balsa:”Užeikite, ji namie.”Aš atsistojau ir pamačiau Viktoro mama.Pabalusi kaip drobe ji laike duru rankena.”Kas nors su Viktoru?Jam blogai?Taip?!!”-išsigandusi paklausiau.”Taip, jam blogai…Labai…Jis nori tave pamatyti…”-ištare ji. Neprisimenu kaip ipuoliau i palata.”Erika,mieloji mano Erika…”-sušnabždejo jis.Aš negalejau sulaikyti ašaru.”Neverk, mažute…štai matai kaip viskas išejo…Man liko gyventi suskaičiuotos valandos,o gal ir minutes ir jas aš noriu buti su tavimi…” “Ka tu kalbi?!Nusiramink!Tu gyvensi!!!Aš myliu tave!”-kartojau aš.”Aš negaliu be taves! Kaip man be taves?!!”Jis klausesi ir tyliai bučiavo mano delnus:”Erika, mieloji mano Erika…Aš taip noriu, kad mes butume kartu!”Jam ant kaktos išsiverže prakaito lašai.”Erika,štai paimk…”-sukaupes jegas jis ištiese man lapeli popieriaus.”Tai paskutinis mano laiškas tau…Man neužteks laiko pasakyti tau viska…”Mano kunu perbego šiurpas ir išpuole šaltas prakaitas…”Viktorai!!!”-šaukia u aš!”Tu gyvensi,gyvensi!!!” “Pritruks oro…”-smarkai kvepuodamas tare jis.”Brangioji mano Erika, pabučiuok mane paskutini karta!”Aš pasilenkiau ir pabučiavau.Ašaros temde akis.Jis neteko samones.Iejo gydytoja, paeme mane už rankos ir pradejo vesti tolyn nuo Viktoro.”Išgelbekit ji, išgelbekit!”-šaukiau aš.Staiga atsisukau ir pamačiau kaip Viktoras miršta…Miršta su šypsena veide…”viktorai!!!”-suklykiau aš, bet jis jau negirdejo mano balso.Amžinai užmerke savo tamsias akis, kurias aš taip mylejau, ir kuriu netekau… Viktora laidojo po triju dienu,nuo jo mirties.Ta laika aš vaikščiojau lyg pakvaišusi.Prieš pat laidotuves nuejau i parduotuve ir nupirkau puokšte vestuviniu geliu.Tai buvo paskutine mano dovana Viktorui.Priejau prie jo namo.Viduje buvo labai daug žmoniu.šiaip taip prasiveržiau prie karsto.Jis gulejo ir atrode, kad miega, tuoj atsimerks ir pasakys:”Labas,Erika!”Staiga pamačiau jo mama.Ji stovejo ir žiurejo i ji klaikiu žvilgsniu.žiurejo bijodama nuleisti akis, lyg noredama amžinai isiminti veido bruožus.Ji žiurejo ir i mane.Jos plaukai per šias dienas pasidabino baltai.Staiga užgrojo šiurpu laidotuviu marša.Visi išejo paskui karsta i lauka.Atidare karsta, paskutinis kartas ir aš niekada nebepamatysiu Viktoro.Atneše prie duobes, eme leisti i ja karsta.Mano žvilgsnis susitiko su jo mamos žvilgsniu.Ji žiurejo i mane lyg išprotejusi.Staiga prie jos priejo kažkoks vyriškis. Tai buvo Viktoro tevas.Kaip jis pasikeite per tris dienas!Aš puoliau prie duobes, i kuria ileido karsta su Viktoru…Liko tik mažas kauburelis, ant kurio buvo padetos mano geles…Visi pamažu išsiskirste.Negalejau patiketi,kad daugiau niekada nebepamatysiu jo.Aš išsitraukiau laiška, kuri buvo daves Viktoras ir pradejau skaityti: “Mieloji, brangioji Erika!Tu žinai kaip aš myliu tave!Tu mano gyvenimas.Tu mano žvaigžde.Man sunku numirti, nes aš myliu tave ir žinau,kad tu myli mane…Kaip aš norečiau visa gyvenima buti su tavimi,bet deja…Ir buk gera, del musu draugystes, pasistenk nepamiršti manes…Lik sveika, mieloji mano Erika…Ir nepamiršk legendos apie gulbes…” Viktoras “Dabar aš sužinojau kas yra tikroji MEILE.Ir štai išleistuviu vakaras, o jo nera”-tyliai ištare ji.Staiga ji pakele i mane akis. Jos melynos akys skendejo skausme ir ašarose,ji pagriebe laiška ir išbego laukan…Aš puoliau vytis,kai išbegau ji jau buvo už kampo.Ir staiga…aš išgirdau čaižu stabdžiu cypima.Kai pribegau prie kampo, pamačiau šiurpu vaizda.Erika gulejo po mašinos ratais.Su savo balta suknute ji atrode tarsi gulbe.Rankoje ji laike Viktoro laiška.Staiga atsimerke ir sušnabždejo:”štai aš ir vel busiu su tavimi Viktorai!”Subego žmones.Atvažiavo greitoji.Gydytojas pasake:”Staigi mirtis!” Aš dar karta pažvelgiau i Erika.Ji gulejo pasruvusi kraujyje su šypsena…Rankoje suspaudusi ji vis dar laike Viktoro laiška.Aš dar karta perskaičiau eilute kuri labiausiai matesi: …IR NIEKADA NEPAMIRšK LEGENDOS APIE GULBES…

Rodyk draugams